Baisios ir šiurpios istorijos

Na skelbkite

Tikra istorija, tik iš interneto ištraukta


Ar mirusieji gali prisikelti? Jei taip, tuomet kodėl ne visi? Išklausykite istoriją nuo pradžių...

Vieną dieną atsikėliau gana vėlai, na apie 11 - 12 val. Nuėjusi į virtuvę radau rašteli "Greta, išvažiavom pas tetą Evelina į sodybą, tavęs nenorėjom žadinti. Grįšim rytoj apie pietus. Šaldytuve yra valgyti, pasišildyk. Myliu Mama." Na ką, pagalvojau - dažnai taip būna, jei išvažiavo – tebunie. Be to nekenčiu tetos Evelinos...

Pavalgiau, pažiūrėjau televizorių ir apie 14 val. išgirdau skambutį į duris. Nuėjusi pažiūrėti, kas pagerbė mane savo apsilankymu, išvydau močiutę. Ji duodama man lašanti lietpaltį ir audamasi batus tarė: "Sveika, mažute, matai atėjau tavęs aplankyti." Taip buvau gerai ir nesupratusi kas atgynė močiutę iš pasaulio krašto manęs aplankyti... Na ką gi, senatve, sentimentalumas tikriausiai... Su močiute ilgai kalbėjome, juk nesimatėm apie 5 metelius... O tai nemažas laiko tarpas...

Pavalgėme ir aš spangdama iš miego nuėjau plauti indų. Močiutė pasipiktinusi į mane pažvelgė "na jau, Gretut, ... Ne tokia aš jau sena, kad indų nemokėčiau suplauti... Eik tik greitai miegot, juk matau - esi pavargusi..." Aš neprieštaravau. Kai jau sukausi eiti miegamojo link močiutė mane apkabino ir pakštelėjo į skruostą: "Greta, žinok, kad aš tave labai myliu..." Keista, pagalvojau, juk aš tik miegoti einu... Nuėjusi į miegamąjį iškart kritau į lovą... Pro miegus dar spėjau išgirsti dužtančios lėkštės garsą... Gal močiutei iš rankų iškrito? Maža kas...

Atsibudusi ryte močiutės neradau... Keista... Juk neprisisapnavo...Va ir lėkštė ant grindų guli sudužusi... Lietpaltis tebekaba ir batai tebėra... O vat, močiutės nė kvapo... Gal dar gris? Negrįžo... Užtat tėvai grižo... Be to mama, audamasi batus, tarė "Greta, močiute mirė..." Kaip, pagalvojau... Gal jai kas vaziuojant masina atsitiko? „Taip...“ - patvirtino mama, - „prieš dvi savaites norėjo atvažiuoti aplankyti tavęs...“ Kaip, vėl pagalvojau... Nejau aš išprotėjau ar ką? Mama tęsė "...nuvaziavo nuo tiltuko..." Kaip? Pažiūrėjau į lietpaltį, kuris turėjo kabėti, bet... jo nebuvo..., kaip ir batų... Net lėkštė sveika... Aš greitai nulėkiau į savo kambarį... Susinervinusi spaudžiau iki skausmo smilkinius... Galvoje tvinksėjo mintis "Nesveika... Išprotėjai..." Tada visai atsitiktinai prisiminiau seniai močiutės ištartus žodzius: "Vaikeli, ne viską galima paaiškinti...". O gal?...